Neprotinga lažintis prieš Borisą Johnsoną. Britanijos premjero juokdariškos manieros, atsainumas ir chaotiškas privatus gyvenimas slepia aštrius kaip skustuvas politinius instinktus. Jo kelias į valdžią nuklotas politinių priešų lavonais – tiek Konservatorių partijos narių, tiek dabartinių liberalų demokratų ir leiboristų lyderių.

2016-ųjų birželį argumentavau, kad „Brexitas“ nėra neišvengiamas. Žmonės nubalsavo, bet demokratija yra procesas, o ne įvykis. Žinant, kad bet koks įsivaizduojamas susitarimas būtų blogesnis negu dabartiniai ryšiai, kuriuos Britanija palaiko būdama Europos Sąjungoje, buvo sunku suprasti, kaip „Brexitui“ galėtų pritarti parlamentas. Tuomet galvojau, kad veikiausiai būtų surengtas kitas referendumas, per kurį žmonės iš naujo apsvarstytų savo sprendimą ir galbūt nubalsuotų pasilikti.

Gruodžio 4 dieną Vyriausybė pritarė Strateginio valdymo įstatymo projektui ir pateikė jį svarstyti Seimui. Tai nėra pirmoji S. Skvernelio Vyriausybės iniciatyva strateginio valdymo srityje. Pavyzdžiui, 2017 metais įvedus „pokyčių krepšelius“ ribotus finansinius išteklius pavyko labiau sutelkti Vyriausybės prioritetams (tokiems kaip vaiko pinigai ar krašto apsaugos finansavimas) įgyvendinti. 

„Paklauskit jo apie kapines, Deanai“, – JAV prezidentas Lyndonas Bainesas Johnsonas pasakė savo valstybės sekretoriui Deanui Ruskui, kandžiai paminėjęs daugiau kaip 20 000 JAV karių, palaidotų šalyje, už kurios išvadavimą jie žuvo. Tai įvyko 1966-aisiais, kai generolas Charles'is de Gaulle'is, tuometis Prancūzijos prezidentas, buvo ką tik paskelbę sprendimą pasitraukti iš Aljanso vadovavimo struktūros, tai pat pareikalavęs išvesti iš jo šalies visas užsienio pajėgas.

Įsivaizduokite, kad jūs – šalies, kuri sučiupo Rusijos šnipą, lyderis. Štai keli dalykai, kuriuos turėtumėte pasakyti Rusijos ambasadoriui. Pirmiausia pademonstruokite savo nepasitenkinimą. Atšaukite artėjantį vizitą, įšaldykite derybas dėl prekybos, atidėkite kitus renginius. Be to, apsvarstykite pareigūnų išsiuntimo iš šalies galimybę. Bent vienas, o gal net keli pareigūnai iš Rusijos ambasados ar kitų misijų privalės susikrauti lagaminus. Galite apsvarstyti, ar tai bus daroma viešai, ar privačiai (apsaugant Maskvą nuo gėdos).

Euroatlantizmo šalininkai dešimtmečius skundėsi, kad aljanso europinė dalis bijo veikti ir laikosi siauro požiūrio. Po sensacingo Emanuelio Macrono interviu „The Economist“ šiuos skundus reikėtų iš naujo apmąstyti.

Euroatlantizmo šalininkai dešimtmečius skundėsi, kad aljanso europinė dalis bijo veikti ir laikosi siauro požiūrio. Po sensacingo Emanuelio Macrono interviu „The Economist“ šiuos skundus reikėtų iš naujo apmąstyti.

Prisimenu Rytų Berlyną. Netgi dabar, praėjus trisdešimčiai metų, šis prisiminimas man užgniaužia kvapą. Rusvosios anglys, smilkstančios katilų pakurose; prastos kokybės degalai, varantys nutriušusius automobilius ir išklerusius sunkvežimius. Ideologija irgi buvo dusinanti. Ginčydavausi su valstybines pareigas einančiais režimo apologetais mediniais liežuviais ir skaitinėdavau slogią prozą, skelbtą „Neues Deutschland“ – valdančiosios Vieningosios socialistų partijos laikraščio, ieškodamas užuominų apie vidaus kovas dėl įtakos ir poslinkius.

Atrodo, kad Pax Americana yra lengva apginti. Arba bent jau taip būdavo anksčiau. Kai nebuvo geresnių draugų arba blogesnių priešų kaip Jungtinės Valstijos, pasirinkti buvo paprasta. JAV lyderystė buvo tapusi atrama taisyklėmis grindžiamai tarptautinei tvarkai. Reikia pripažinti, iš to daugiausiai naudos gavo pačios JAV, bet kitoms šalims ši tvarka irgi buvo naudinga. Dėl JAV lyderystės sustiprėjo įstatymų viršenybė, žmogaus teisės ir taika.

Galbūt kurdams reikėjo pavadinti į Idlibą vedantį kelią „Trumpo greitkeliu“. Arba išversti „Sandorio meną“ į kurdų kalbą. Regis, meilikavimas tikrai suveikė Lenkijai, kuri, beveik vienintelė iš Amerikos sąjungininkių, mėgaujasi palankiu Vašingtono žvilgsniu. Greitai ten bus nusiųsti 4 500 JAV karių – taip pat ir į bazę, kurią lenkų valdžios pareigūnai apdairiai praminė „Fort Trump“.

Mes žinome. Kinijos komunistų partijos elgesys su šalies kaliniais – neišvengiamas faktas. Mums nebekyla klausimų, kas ten dedasi – mes apie tai žinome. Žinome apie milijoną žmonių, laikomų perauklėjimo stovyklose. Apie naikinamas senovines kultūras, kalbas ir tikėjimus. Vaikų grobimą. Visuotinę gyventojų kontrolę, naudojant aukštųjų technologijų sekimo technologijas, prieš kurias teleekranai iš George'o Orwello romano „1984-ieji“ atrodo kaip švelnus smalsavimas.

Blogai, kai tu niekam nerūpi. Tačiau pritraukti dėmesį – dar blogiau. Kadaise susilaukti Baltųjų rūmų susidomėjimo Vašingtone būdavo puikiausias politinis pasiekimas. Dabar, tarsi kokiame nors mafijos valdomame mieste iš Holivudo trilerio, jo piliečiai slapstosi šešėliuose, bijodami vienintelio čia svarbaus žmogaus svilinamo žvilgsnio.

Donaldo Trumpo prezidentavimą skandalai lydėjo nuo pat kadencijos pradžios ir tapo kone įprastu dalyku JAV vidaus ir užsienio politikoje. Vis dėlto neseniai pasirodžiusi informacija apie JAV prezidento neva darytą spaudimą Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, siekiant asmeninių tikslų, tikėtina, įneš daugiau chaoso į ir taip dinamišką JAV politiką – JAV Atstovų rūmų lyderė Nancy Pelosi rugsėjo 24 d. paskelbė apie pradedamą oficialų apkaltos tyrimą JAV prezidentui. Tad kuo ypatingas yra pastarasis skandalas ir kokios yra galimos JAV prezidento D. Trumpo apkaltos proceso pasekmės?

Nors šiandien dažnai pamirštama, tačiau Lietuvos ir Prancūzijos santykiai turi ilgą ir įdomią istoriją. Ir trumpai prisiminti ją verčia tik ką Anapilin išėjusio Prancūzijos prezidento Žako Širako iškili politinė figūra.

Rusija pridaro nemalonumų savo kaimynėms, bet jai stinga lėšų ir įtakos būti pasaulio masto supervalstybe. Šis raminantis požiūris visuomet vesdavo prie pernelyg atsainių veiksmų. Na, o dabar jis apskritai yra klaidingas.

Įsivaizduokit, kad rizikuojat gyvybe, šnipinėdamas Vakarų naudai Rusiją ir Kiniją, vagiate paslaptis, verbuojate šaltinius arba vykdote gyvybiškai svarbias, bet nuobodžias užduotis, sudarančias sąlygas vykdyti operacijas. Šioje srityje pasitikėjimas yra ypač svarbus. Turite būti įsitikinęs, jog su „produktu“ (informacija) bus elgiamasi atsargiai, kad ji nepateiktų užuominų apie jūsų tapatybę. Ir kad reikalams pakrypus į bloga jūsų viršininkai darys viską, ką gali, kad jums padėtų.

1988 m. lapkričio pabaigoje kirtęs patikros postą „Charlie“ patraukiau į sovietinės kultūros centrą Frydricho gatvėje, Rytų Berlyno širdyje. Įprastu atveju nuolat skubančiam užsienio korespondentui tai tebūtų laiko švaistymas. Griežtai kontroliuojamoje vietos žiniasklaidoje buvo uoliai atkartojama sovietų propaganda. Tačiau laikai jau buvo pasikeitę. Michailo Gorbačiovo reformos išlaisvino smalsumą, dešimtmečius slopintą Sovietų Sąjungoje. Bet kam, suprantančiam rusiškai, sovietų žiniasklaida tapo skaitytina, provokuojama ir net griaunančia nusistovėjusias pažiūras. Ji dažnai prieštaraudavo uoliai Sovietų Sąjungą palaikydavusių sateličių griežtajai partinei linijai. Būtent tai buvo mano apsilankymo priežastis.

Baltijos kelias padėjo Lietuvai, Latvijai ir Estijai patekti į pasaulinės žiniasklaidos antraštes. 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją apie 2 mln. žmonių susikibę už rankų suformavo gyvąją grandinę, minėdami 50-ąsias Molotovo ir Ribbentropo pakto metines. Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimas į įtakos sferas pasidalyti Rytų ir Vidurio Europą pasmerkė Baltijos valstybes keliems dešimtmečiams pražūtingos ir brutalios okupacijos. Tai suvienijo tris šalis, kurių likimas buvo vienodas dėl sovietų okupacijos, bet daugiau jos turėjo nedaug bendrų dalykų.

Komunistai, reikalaujantys sąžiningų rinkimų ir mojuojantys Stalino portretais, kad atkreiptų dėmesį į savo reikalavimus – tai atrodo panašu į absurdo komedijas kuriančio italų dramaturgo Dario Fo sugalvotą ironišką atomazgą. Kas toliau? Tarptautinė ksenofobų sąjunga? Anarchistų lygos taisyklių sąvadas?

Kur yra Europa? Pažvelkit į žemėlapį arba statistiką – jos tikrai su niekuo nesupainiosit. Europos Sąjunga yra didžiausias, turtingiausias geopolitinis darinys pasaulyje; jos BVP – 23 trln. dolerių (vertinant pagal perkamąją galią), kitaip tariant, daugiau kaip penktadalis pasaulio ekonomikos. Gyventojų skaičius – 508 milijonai. Prie to pridėkit geriausią ir prieinamiausią švietimo ir sveikatos apsaugos sistemą (daugiausiai nemokamą arba smarkiai subsidijuojamą), taip pat daugybę kultūros lobių – ir atskridęs marsietis galėtų manyti, kad ES yra pasaulio centras.

Rusija paskelbė leisianti fejerverkus, kad paminėtų septyniolikos Rytų Europos sostinių „išvadavimo“ 1944–1945 metais 75-ąsias metines. Diplomatiniai fejerverkai – ne mažiau įspūdingi. Visų Baltijos šalių užsienio reikalų ministerijos iškvietė Rusijos ambasadorius, kad pareikštų jiems protestą. Nacių valdymo pabaiga Baltijos šalyse žymėjo prasidedančią kitą okupaciją, ir ji truko dešimteriopai ilgiau, be to, kai kuriais atžvilgiais jos žala buvo daug didesnė. Kitų šalių patirtis – panaši.

Liberalizmas, anot Vladimiro Putino, yra miręs. Rusijos lyderis praeitą savaitę davė lipšnų interviu „Financial Times“ ir jame priešpastatė savo šalies kuklumą ir darną Vakarų arogancijai ir susiskaldymui.

2014-ųjų rugsėjį buvau pakviestas į JK Bendruomenių Rūmų užsienio reikalų komitetą. Jo nariams pateikiau ne vien savo liudijimą, bet ir lenkiškų obuolių bei lietuviško sūrio. Rusija buvo ką tik įvedusi sankcijas maisto produktų iš Europos importui. Lenkijos obuolių augintojai, apie pusę savo produkcijos eksportuodavę į Rusiją, patyrė ypač skaudų smūgį – kaip ir Lietuvos pieno pramonė. Viena socialinių tinklų kampanija ragino vartotojus pademonstruoti palaikymą, naudodama tokias grotažymes kaip #jedzjabłka („valgyk obuolius“) ir #3domcheese („laisvės sūris“). Džiaugiausi, kad galiu padėti.

Ronaldas Reaganas buvo teisus, kalbėdamas apie „blogio imperiją“. Anuomet, 1983-aisiais, politkorektiški veikėjai šiurpdavo dėl, anot jų, JAV prezidento smarkiai sutirštintų spalvų. Tais laikais, kaip ir dabar, antiimperializmas pasižymėjo keista ypatybe: esą kapitalistinių imperijų aukos nusipelno daugiau užuojautos negu patiriantieji komunistų priespaudą.

Iki šių metų pabaigos minėsime sukaktis, primenančias apie pavergtųjų tautų nuo Baltijos iki Juodosios jūros nepaprastą drąsą ir lyderystę, kai jos atsikratė komunistinio jungo.

Pradėsime nuo Lenkijos, šį mėnesį minėsiančios 30 metų sukaktį nuo momento, kai komunistai buvo išstumti iš valdžios per beveik laisvus rinkimus.

Pirmiausiai – masinės žudynės. Vėliau – melas. Šis velniškas komunizmo parašas paženklino visų, gyvenusių už Geležinės uždangos, gyvenimus.

Viena – puiki vieta kurti filmus apie šnipus. Žanro klasika – principų nesilaikantys vietiniai veikėjai ir besikišantys pašaliečiai, dideli statymai ir niekšiškos suktybės – atpalaiduoja ir išplečia vaizduotę.

Tačiau prieš praeito savaitgalio politinę sumaištį nublanksta netgi Grahamo Greene'o trileris „Trečiasis žmogus“, kuriame vaizduojamas komunistų teroras, šnipinėjimas, banditizmas ir žmogžudystės. Austrijos vyriausybė atsistatydino, kilus įtarimų dėl Rusijos kišimosi, korupcijos, meistriškai organizuoto sekimo, neofašizmo, orgijų, išdavystės ir kitų dalykų.

Praėjus dešimtmečiui nuo „Rytų partnerystės“ projekto įkūrimo, dėl ko galėtume švęsti? Armėnijoje stebima kukli, vidaus pastangomis pasiekta pažanga; Azerbaidžanas ir Baltarusija tebėra autokratijos; Gruzija žengia atgal; Moldova išlieka silpna. Ukrainai, palyginus su jos sunkia padėtimi 2009-aisiais, sekasi gerai, bet ji sumokėjo baisią kainą krauju ir kančiomis. Taigi, ši sukaktis turėtų būti metas blaiviai apmąstyti, o ne save sveikinti.

Įvyko įdomūs rinkimai, kurių baigties vis dar neįmanoma prognozuoti. Ką rodo pirmas prezidento rinkimų turas?

Pirma, nors rinkėjai balsavo už asmenybes, bet kartu ir už šalies raidos tęstinumą. Vieniems patiko Ingridos Šimonytės autentiškumas, kitiems Gitano Nausėdos reprezentatyvumas. Būtų pernelyg drąsu daryti kokius nors apibendrinimus apie tai, kokias rinkėjų ideologines nuostatas rodo toks pasirinkimas. Tačiau kandidatai eina į rinkimus su programinėmis nuostatomis ir jų ignoruoti nederėtų. O šiuo požiūriu galima konstatuoti, kad du trečdaliai balsavusių Lietuvos rinkėjų palaikė dabartines Lietuvos užsienio ir saugumo politikos kryptis. Labiausiai kritikavusieji dabartinę politiką sulaukė gerokai mažiau rinkėjų paramos. Bus įdomu stebėti, ar rinkėjų parama panašiai pasiskirstys ir Europos Parlamento rinkimuose.

Dar truks laiko, kol ekspertai detaliai išnagrinės rinkimų rezultatus, tad pasinaudosiu progą pasidalyti kai kuriomis mintimis.

Pirma, dauguma apklausų tiksliai numatė rezultatus, kad Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė surinks gerokai daugiau balsų negu Saulius Skvernelis, ir kad antro rango kandidatai Vytenis Andriukaitis ir Arvydas Juozaitis surinks tik apie penkis procentus balsų. Tai rodo, jog apklausų organizacijos geba sudaryti tikslų Lietuvos rinkėjų skerspjūvį. Ne mažiau svarbu tai, kad Lietuvos rinkėjai atvirai atskleidžia savo preferencijas ir ketinimus, jų neslepia ar sąmoningai neiškreipia.