Verbų sekmadienį paskambinau vienam jaunam bičiuliui. Jau kuris laikas, kai jis, buvęs giliai tikintis, šiuo metu išgyvena tikėjimo krizę. Todėl ir paskambinau. Pasiteiravau, ar jis buvęs bažnyčioje. Atsakė, kad ne. Nors tikėjimą praradęs retkarčiais apsilankydavo bažnyčioje, tačiau šį kartą jau nebuvo, bet čia pat atsakė, kad laiko veltui neleidęs: visą Verbų savaitgalį studijavo Kristaus istoriškumą – buvo tokia istorinė asmenybė ar čia tik žmonių išsigalvojimas.

Didžiojo ketvirtadienio pavakare popiežius Pranciškus aplankys Prieglobsčio prašančiųjų priėmimo centrą šalia Romos, aukos Paskutinės vakarienės Mišias ir jų metu nuplaus kojas dvylikai migrantų.

Iki Pranciškaus pontifikato pradžios Paskutinės vakarienės Mišias popiežiai aukodavę Romos vyskupijos katedroje – Laterano bazilikoje. Pranciškus įvedė naują tradiciją. Pirmąsias savo pontifikato Paskutinės vakarienės Mišias jis aukojo nepilnamečių kolonijoje; antrąsias –– ligoninėje, pernai – kalėjime, o šiemet popiežiaus solidarumo ir artimo meilės gestas skirtas migrantams ir pabėgėliams.

Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“. Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. (Jn 13, 1–15)

„Ši diena, – sako Ernaudas Bonevalietis (†1156), – yra išpuošta daugybe slėpinių. Pirmą kartą šią dieną mums patikėtas duonos laužymas, Bažnyčios stalas pateikia žmonėms angelų duonos, kad jie jos valgytų. Šiandien Kristus savo apaštalams nuplovė kojas ir nurodė tai daryti visais laikais su tokiu pačiu pamaldumu. Su aliejais, kurie pašventina Kristaus įsigytą tautą, šiandien pašventinama Bažnyčioje šventoji krizma, kur balzamas yra sumaišomas su aliejumi ir išreiškia karališkosios ir kunigiškosios šlovės vienybę. Šiandien nusidėjėliai sutaikomi su Bažnyčia. Anksčiau atmesti, dabar sugrąžinami į jos vidų. Pašalinti iš šventųjų bendrystės vėl priimami į atimtą bendrystę. Šiandien kalėjimai atveriami, o pasmerktieji paleidžiami į laisvę“.

Dienos Evangelija ir komentaras

Šešiomis dienomis belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais.

Šeštadienio rytą popiežius Pranciškus aukojo Šv. Juozapo šventės Mišias ir jų metu konsekravo du vyskupus – Peterį Brianą Wellsą, naują apaštališkąjį nuncijų Pietų Afrikos Respublikoje, Botsvanoje, Lesote ir Namibijoje ir Miguelį Angelį Ayuso Guixot, Popiežiškosios religijų dialogo tarybos sekretorių.

Kovo 21 d. minime šv. Mikalojų (Nicholas von Flue; 1417-1487), atsiskyrėlį.

Mikalojus gimė netoli Sachselno, Šveicarijoje. Tarnavo kariuomenėje, tapo kapitonu, o vėliau teisėju ir deputatu. Mikalojus laimingai vedė, susilaukė 10 vaikų, o būdamas 50 metų nusprendė tapti atsiskyrėliu ir užsidarė celėje Ranfte, netoli Sachselno. Čia jis kasdien po dvylika valandų meldėsi ir noriai dalino patarimus būriams kasdieninių lankytojų.

Dauguma bizantiškajai tradicijai priskiriamų Bažnyčių laikosi Julijaus kalendoriaus ir Didžiąją savaitę pradeda keliomis savaitėmis vėliau nei katalikai. Tačiau kai kurios jų, kaip antai Konstantinopolio Bažnyčia, laikosi Grigaliaus kalendoriaus. „L‘Osservatore Romano“ apžvalgininkas Manuel Nin  kviečia trumpai pažvelgti į Didžiosios savaitės pradžios simboliką iš Bizantiškosios liturgijos perspektyvos.

Verbų sekmadieniu pradedame didžiąją, kupiną atpirkimo paslapčių, savaitę. Ji prasideda Velykų vakariene, Švč. Sakramento įsteigimu, išdavystės šešėlio persmelkta nuojauta. Šalia apaštalų tarnybos išaukštinimo čia pat seka įspėjimas Petrui. Lemiamos valandos sutinkamos Alyvų kalne. Jėzus suimamas, išjuokiamas ir nuplakamas. Jėzus nueina savo kryžiaus kelią, o jo Kančia ir Mirtis yra palydima gerojo nusikaltėlio, kurio žodžius šiandien milijonai kartoja kaip giesmę ir maldą: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“ (Lk 23, 42).

Pirmasis naujosios Marijonų vienuolijos simbolis buvo balandis su alyvos šakele snape. Būsimas šventasis Jėzaus Marija Stanislovas gyveno gyva viltimi ir įsitikinimu, kad „Dievas išves naująjį ordiną pro visas žmonių sukuriamas kliūtis, kaip po didžiojo Tvano išvedė į sausumą Nojaus laivą“ (Aliulis). Kuo į būsimą šventąjį Marijonų steigėją pal. t. Stanislovą panašus Marijonų atkūrėjas pal. Jurgis Matulaitis?

Pasakodama išganymo istoriją, Biblija naudoja žalčio įvaizdį. Jis yra gundymo bei pasmerkimo, bet kartu, slėpiningai, ir išganymo simbolis. Apie tai kalba antradienio Mišių skaitiniai, kuriuos popiežius Pranciškus komentavo Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje. Pirmasis skaitinys iš Skaičių knygos kalba apie iš Egipto vergijos išvestos Izraelio tautos murmėjimą prieš Mozę ir Dievą; apie bausmę – nuodingus žalčius ir apie išsigelbėjimo priemonę – ant stulpo iškeltą varinį žaltį, į kurį pažvelgdamas nuodingo žalčio įgeltas žmogus išgelbėdavo gyvybę. Šio simbolio aidą girdime ir šios dienos Evangelijoje kai Jėzus sako, kad jis būsiąs iškeltas aukštyn.

Vatikanas, kovo 15 d. (AFP-BNS). Popiežius Pranciškus antradienį oficialiai pritarė, kad šventąja būtų paskelbta Motina Teresė, dėl savo labdaringos veiklos pasaulyje išgarsėjusi vienuolė, tapusi gailiaširdiškumo simboliu.

Popiežius paskelbė, kad Nobelio taikos premija apdovanotos vienuolės kanonizacijos ceremonija įvyks rugsėjo 4 dieną.

Taip nuspręsta praėjus 19 metų nuo šios albanų vienuolės misionierės mirties. Motina Teresė beveik visą savo brandų gyvenimą pašventė teikdama pagalbą neturtingiesiems Indijos mieste Kalkutoje.

Kovo 19-ąją, minint šv. Juozapo iškilmę, Pilaitėje bus pašventintas kertinis naujos bažnyčios akmuo. Parapijos klebono kun. Ričardo Doveikos iš Jeruzalės parvežtą kertinį akmenį pašventins Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Taip simboliškai prasidės Vilniaus šv. Juozapo bažnyčios statyba.

„Teikti pagalbą skaistyklos vėlėms ir stengtis taikiai gyventi su visais žmonėmis“ – tokias gaires savo įsteigtos kongregacijos šeimai mirdamas nurodė palaimintasis t. Jėzaus Marijos Stanislovas – Jonas Papczynskis, kurį popiežius Pranciškus paskelbs Bažnyčios šventuoju birželio 5 dieną, Šventųjų Gailestingumo metų X eilinį sekmadienį. Tose pačiose kanonizacijos apeigose su septynioliktajame amžiuje gyvenusiu Marijonų kongregacijos steigėju lenku Papczynskiu, šventąja bus paskelbta švedė palaimintoji Marija Elžbieta Hesselblad, jaunystėje iš liuteronų bendruomenės perėjusi į katalikų Bažnyčią šv. Brigitos ordino atnaujintoja, gyvenimą ypatingu būdu pašventusi krikščionių vienybei.

Šiandienos skaitiniuose girdėjome apie bendruomenę, kuri nenori klausyti pranašo žodžių žmonijai. Šią pranašų vedamą tautą dažniausiai supo nedraugiški kaimynai, tad per istoriją ji daug kentėjo: prarado dalį teritorijos, patyrė okupacijų ir tremčių, pažino vergystę, tačiau pasiekė išsvajotą laisvę ir vėl galėjo laisvai gyventi mažame prieš amžius jai skirtame žemės lopinėlyje. Tauta buvo brangi Dievo akyse, o žemė – pirmutinė pavadinta Marijos žeme. Izraelio istorija turi daug panašumų su mūsų Tėvyne, kuri patyrė daug vargo ir skausmo ir kurią mes taip pat vadiname Marijos žeme.

Penktojo gavėnios sekmadienio Evangelijos pasakojimas primena sugautos nusidėjėlės ir klastingų skundikų susitikimą su Jėzumi. Tuo tarpu Jėzui neramios dienos – artėja atpirkimo valanda, todėl taip dažnai nakties poilsis iškeičiamas į maldą Alyvų kalne. Regis, tai mėgstama Jėzaus vieta, kurioje dar ne kartą susikirs Jėzaus, mokinių ir fariziejų keliai. Būtent čia įvyks esminis išdavystės ir išganymo aktas: Judo pabučiavimas ir savanoriškas pasidavimas aukos bei kančios laukiančiai Išganymo taurei.

Kovo 13-ąją, sukako treji metai nuo popiežiaus Pranciškaus išrinkimo. Šia proga Vatikano radijas pakalbino Šventojo Sosto Spaudos salės direktorių t. Federico Lombardi SJ, kuris iki šių metų vasario pabaigos buvo ir Vatikano radijo generalinis direktorius.

Šeštadienio rytą Vatikane įvyko antroji Jubiliejinė audiencija. Šventojo Petro aikštė prisipildė Šventųjų gailestingumo metų piligrimais, kurių didžioji dalis buvo iš Italijos, atvykusių likus savaitei iki Didžiosios savaitės pradžios. Popiežius Pranciškus jubiliejinėje katechezėje irgi kreipė mintis į priartėjusias Velykų iškilmes, pagrindinį krikščioniškojo tikėjimo slėpinį. Audiencijoje perskaitytame Evangelijos pagal Joną skyriuje pasakojama, kad prieš mirtį ir prisikėlimą už mus Jėzus atliko gestą, kuris giliai įsirėžė į mokinių atmintį: tai kojų mazgojimas (Jn 13). Tai buvo toks nelauktas ir stulbinantis gestas, kad Petras nenorėjo su tuo sutikti. Popiežius Pranciškus kvietė audiencijos dalyvius kartu su juo apmąstyti Jėzaus paskutiniuosius žodžius: „Ar suprantate, ką jums padariau? (...) Jei tad aš –Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti (13,12.14)“

Trečiadienį, Petropolyje, nedideliame pietinės Brazilijos mieste, per apiplėšimą gatvėje nužudytas pranciškonas t. Antonio Moser. 75 metų amžiaus kunigas dalyvavo paskutiniame Vyskupų sinode Romoje kaip vienas iš Ypatingojo sekretoriato bendradarbių. Turtingas ir vaisingas buvo Fra Antonio Moser, teologijos knygų autoriaus ir leidėjo gyvenimas, reikšdamas užuojautą parašė Brazilijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius vysk. Leonardo Steiner, prisiminęs velionio reikšmingą įnašą rengiant ir skelbiant teologinius veikalus, dalyvaujant teologiniuose debatuose, visų pirma moralinės teologijos srityje.

Viduramžiai dažnai yra pristatomi kaip kažkoks abstraktus tamsus laikotarpis, kuriame vyravo vien blogi dalykai, prietarai ir stereotipai, kurie tik įmanomi, nepamirštant paminėti, kad jie sukurti krikščionybės. Tuo pat metu milijonų turistų iš Europos ir kitų žemynų viduramžiais pastatyta Paryžiaus Dievo Motinos ar Kelno katedros apibūdinamos epitetais „nuostabios“, „didingos“, „šedevrai“, kaip ir pagal gotikinių katedrų modelį pastatyta Antonio Gaudì „Sagrada Familia“ bažnyčia Barselonoje. Kaip „tamsieji“ viduramžiai galėjo sukurti ir šiandien stulbinančius šedevrus? Galbūt pats jų „tamsumas“ yra stereotipas? Tai patvirtins kiekvienas viduramžių istorijos vadovėlis: žinoma, viduramžių visuomenės nesivadovavo šiandienos standartais, tačiau tuo pat metu aktyviai kultivavo ne vien religinį, bet ir intelektualinį ir kultūrinį gyvenimą, o tie sprendimai, kuriais sprendė savo didžiuosius iššūkius, padėjo pagrindus mūsų šiandienai, kaip gerai iliustruoja teisės istorija.

Liuksemburge pradedamos oficialiai minėti Martyno Liuterio inicijuotos Reformos 500 metinės. Agentūra „Sir“ praneša, kad suplanuoti trys maldos susitikimai, kuriems vadovauja vyskupė Margot Kässman, vokiečių evangelinės Bažnyčios tarybos ambasadorė Reformos jubiliejui. Pirmojo susitikimo tema – „Reforma ir ekumenizmas: iššūkis“.

Šventojo Sosto delegacijos vadovas JTO būstinėje Ženevoje mons. Richard Ghyra aktyviai dalyvauja Žmogaus teisių tarybos 31 –osios sesijos diskusijose įvairiais klausimais, o kovo 11 dieną pasisakė apie AIDS epidemiją ir žmogaus teises.

Vienas svarbiųjų krikščioniško gyvenimo momentų, į kurį, ypač dabartiniais Gailestingumo jubiliejaus metais, dažnai atkreipia dėmesį popiežius Pranciškus yra Susitaikinimo sakramentas – nuodėmių atleidimas, kurį Viešpaties vardu kunigas atgailaujančiam žmogui suteikia išpažinties metu. Kaip tikintieji atsiliepia į popiežiaus iškeltą išpažinties svarbą? Kaip Šv. Petro bazilikos nuodėmklausiai vykdo savo tarnystę Šventaisiais metais? Apie tai Vatikano dienraščio „L’Osservatore Romano“ bendradarbis kalbėjosi su Šv. Petro bazilikos nuodėmklausių kolegijos rektoriumi kun. Rocco Rizzo, OFM Conv.

Kovo 15 d. Vatikane įvyks eilinė viešoji konsistorija, į kurią sukviesti kardinolai turės pasisakyti dėl penkių naujų šventųjų skelbimo. Penkių palaimintųjų kanonizacijos bylos jau sėkmingai užbaigtos. Konsistorijoje gavęs kardinolų pritarimą, popiežius galės paskelbti būsimų šventųjų skelbimo datas.

Užbaigiant kovo 2-4 dienomis Briuselyje vykusią Europos Sąjungos vyskupų komisijos (COMECE) pavasario plenarinę sesiją buvo išrinkti du nauji jos vicepirmininkai – Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Lietuvos vyskupų konferencijai šioje komisijoje atstovaujantis nuo 2005 m. ir Kopenhagos vyskupas Czeslaw Kozon, nuo 2007 m. atstovaujantis Skandinavijos vyskupų konferencijai. Dabar COMECE vadovybę sudaro penki nariai – komisijos pirmininkas Miuncheno ir Freisingo arkivyskupas kard. Reinhard Marx bei keturi vicepirmininkai - vyskupai iš Belgijos, Danijos, Italijos ir Lietuvos. Buvo taip pat paskirtas naujas COMECE generalinis sekretorius – dominikonas iš Strasbūro Olivier Poquillon.

Kelias, padedantis išgyventi Gailestingumą: štai septyni laipteliai, kurie per šią Gavėnią gali padėti kiekvienam priartėti prie Gailestingumo konkrečiais žingsniais. Šį palydėjimą knygelėje „Gavėnia. Proga, kurios negalima praleisti“ pristato benediktinas vienuolis Michael Davide Semeraro, gyvenantis Italijos Val d’Aosta kalnuose. 

Pirmasis laiptelis. Nemokantį pamokyti

Pirmoji pakopa gailestingumo laiptuose  kviečia mus pamatyti viską, kas yra būtiniausia ir kas sudaro kito asmens gyvenimą. Pradedame nuo pagrindinių kiekvieno poreikių – pavalgydinti artimą, tai teisingas atspirties taškas žengiant pirmąjį žingsnį, kuris leidžia kitam pasijusti priimtam.