Baigėsi Velykų laikotarpis su priminimu dvasinių švenčių, sielos paslapčių ir Jėzaus padarytų stebuklų. Atėjo laikas pagaliau vėl nusileisti ant žemės ir naujai suprasti kasdienybės dulkių svarbą kiekvieno tikinčio žmogaus gyvenime.

Ar Dievo karalystė yra su mumis tik tuomet, kai gyvenimas lengvas, paprastas ir nerūpestingas? Ne. Ne vien tik.

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventėje apmąstome dvasinio gyvenimo slėpinius. Šv. Mišių auka yra tikroviška ir neša dvasinio gyvenimo vaisius kiekvienoje tikinčioje sieloje. Tai padeda garbinti Dievą Tėvą, Sūnų ir Šv.Dvasią tobulesniu būdu. Tai stiprina mūsų dvasinį ir medžiaginį dosnumą artimui, geriau suvokiant Kristaus, Dievo Sūnaus, paklusnumo aukos vertę atperkant žmoniją per Dievą Tėvą.

Turbūt nerasime geresnio draugo kaip Kristaus, kuris yra nuolat su mumis, nežiūrint, ar mūsų gyvenimas yra ant bangos, ar esame pakeliui į gyvenimo dugną...

Praūžė Sekminių dvasinis viesulas mūsų širdyse ir protuose. Sekmadienis po Sekminių skirtas Šv. Trejybės paslapčiai. Tai viena iš didžiausių mūsų tikėjimo paslapčių, prie kurios turime prieiti ne proto argumentų jėga, bet mylinčia širdimi. Kalbama apie tris skirtingus asmenis Dievuje, esančius tos pačios dieviškos prigimties.

Šeštadienį, gegužės 23d., 17 val. Purplių koplyčioje šv. Mišias aukos Telšių Vyskupas Jonas Boruta SJ. Po mišių bus giedama Švč. Mergelės Marijos litanija.

Gegužinėse pamaldose dalyvaus Savivaldybės meras Antanas Tenys ir kiti svečiai.

Kviečiame kuo gausiau atvykti maldai į šitą gražų ir ramų Žemaitijos kampelį.

Organizatoriai

Sekminės – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę šventė. Šių dienų Bažnyčios vaikams tai liūdesio ir džiaugsmo šventė. Liūdna, nes su Sekminėmis baigiasi metinis Velykų laikotarpis, kuris primena jaunos Bažnyčios patirtus pirmapradžius stebuklus, neįtikėtinus ir bauginančius mokinių susitikimus su Prisikėlusiu Kristumi.

Liūdna, kai matai, kad tas dvasinis liūdesys, lyg dvasinio letargo miegas, ne vieno krikščionio ir kataliko gyvenime tęsiasi ištisus mėnesius, metus, o neretai - ir ilgus dešimtmečius. O juk Sekminių užduotis yra uždegti tikėjimu ir eilinį tikintį žmogų, ir atnaujinti visą Bažnyčią.

Kristaus Dangun Žengimo šventės esminis bruožas yra dangaus karalystė, kurios laukiame ir į kurią sudedame visas savo amžinojo gyvenimo viltis per Kristų. Tai Bažnyčios ir kiekvieno tikinčio žmogaus gyvenimo nauja pradžia, galimybė viską pradėti iš naujo. Mūsų žodis liudija mūsų tikėjimą, o išpažindami tai, ką tikime, gyvename dieviškų paslapčių artumoje.

Šeštojo Velykų sekmadienio Evangelijos žinia – meilės įsakymas. Jėzus dar kartą kalba mokiniams ir visų laikų bažnyčiai, kad ir ką bedarytume, net ir tada, jei visko būtų su kaupu, bet nebūtų meilės, žmogaus gyvenimo kelionė būtų nueita beprasmiškai. Žmogus kviečiamas pasinerti į meilės nuotykį, mylėti tai, kas atrodytų iš pirmo žvilgsnio visiškai beprasmiška ir kvaila.

Prieš daugelį metų Motina Teresė buvo paklausta ją aplankiusio žurnalisto: „Koks didžiausias Jūsų rūpestis dabar?“ Dabar jau palaimintoji ir Nobelio taikos premijos laureatė atsakė: „Profesionalizmas.“ Toliau Motina Teresė tęsė: „Čia, šalia manęs, yra vien Jėzaus tarnaitės, kurios patarnauja pačiam neturtingiausiam žmonijos sluoksniui. Ką tik sugrįžo viena po medicinos studijų. Kitos turi slaugymo studijų pažymėjimus. Kai kurios turi net socialinio darbo magistrų diplomus. Kai jos grįžta su savo diplomais atgal, dažniausiai pirmas klausimas man būna: „Kur mano darbo kabinetas?“ Tada žinot, ką aš darau? Tada aš jas visas siunčiu į mirštančiųjų namus, kur jos bent pusmetį laiko už rankų ir palydi į Dievo namus mirštančiuosius. Tik po to jos tampa tikrais Jėzaus tarnystės ženklais šių dienų pasauliui.“

IV Velykų sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Taip pat tai ir pasaulinė Maldų diena už pašaukimus. Kiekvienais metais šį Velykų sekmadienį prieš mūsų dvasios akis iškyla Kristus, Gerasis Ganytojas, kuris mus pažįsta, rūpinasi ir tikrai myli kiekvieną mūsų asmeniškai.

Trečiasis Velykų sekmadienis mums primena įvykius po Prisikėlimo. Mokiniai, pilni išgąsčio ir baimės, sukaustyti nežinios dėl savo gyvenimo ateities, vis dar slapstosi. Jei kitų, pačių margiausių, religijų esmė yra Dievas, besislepiantis nuo žmogaus, tai čia matome priešingą vaizdą. Prisikėlęs Jėzus iš mirties eina ieškoti savo mokinių. Dievas čia atsiveria kaip ieškantis žmogaus. Netgi tokio žmogaus, kuris bėga šalin nuo Jo, slepiasi savo silpnybėse ir nuodėmėje.

2015 m. balandžio mėn. 13 d. vakare mirė Klaipėdos šv. Kazimiero bažnyčios  rezidentas kunigas Alfredas Memys..

Velionis gimė 1960 m. spalio mėn. 24 d. Telšių m., mokėsi Telšių  3-je vidurinėje  mokykloje, tris metus tarnavo sovietiniame karo laivyne, grįžęs dirbo  Palangos botanikos parke. 1983 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigė 1988 m.

1988 m. gegužės mėn. 29 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje Telšių Vyskupas Antanas Vaičius įšventino jį kunigu.

Telšių Vyskupo paskyrimu dirbo:

1988 – 1989  Šilalės vikaru su pareiga aptarnauti Tūbinių parapiją,

Dievo Gailestingumo šventėje, Atvelykio sekmadienyje, Bažnyčia kviečiama į susitikimą su Prisikėlusiu Kristumi. Prieš tai prabėgę trys Jėzaus ir mokinių sielovadinės tarnystės metai tarp žmonių, gydant negales, išvarinėjant demonus ir aiškinant dangaus karalystės paslaptis, prabėgo akimirksniu. Daugelis Jėzaus mokymo paslapčių mokiniams vis dar paslaptis. Viena iš didžiausių – tai Jėzaus Prisikėlimas iš numirusių. Kodėl kančia, kodėl mirtis ant kryžiaus, kodėl vietoj karaliaus karūnos Jėzus pasirinko erškėčių vainiką? Klausimų daugiau nei atsakymų,

Šv. Velykų slėpinys – tuščias kapas. Tačiau šiame vaizdinyje krikščionys mato viską giliau, plačiau ir prasmingiau. Tai Jėzaus Kristaus pergalė prieš mirtį, Prisikėlimas iš mirties!

Ir vis tik Velykų šviesoje prisiminkime seną gerą mūsų tėvų ir senelių bei prieš tai ilgai gyvenusių kartų maldelę prašant laimingos mirties malonės. Tai tam tikri maldingi prašymai, šaukiniai, litanijos, kurių pagalba tikimasi užsitikrinti laimingos mirties malonę. Kalbėsiu ne apie maldelę kaip tokią, bet kodėl ir šiais laikais ji išlieka tokia pat svarbi modernių laikų krikščioniui ir katalikui, ypač Kristaus Prisikėlimo šviesoje.

Artėjantis sekmadienis Bažnyčios liturgijoje yra Verbų ir Kančios sekmadienis. Šiame sekmadienyje kaip niekad tampriai susieta šlovė ir paniekinimas. Jei, anot didžio karo vado Napoleono, gyvenimo saulėlydyje karčiai ištarusio, kad nuo didingo iki juokingo yra tik vienas žingsnis, tai šiame sekmadienyje mes jaučiame Kristaus šlovės ir kančios alsavimą kartu.

Po Verbų sekmadienio prasidėsianti Didžioji Savaitė kviečia mus į betarpišką ir asmeninį susitikimą su esminiais Išganymo Istorijos įvykiais. Apmąstant Kristaus Auką, nuodėmių ir kalčių Atleidimą Kryžiaus agonijoje ir apleidime, kviečia kiekvieną iš mūsų pasinerti į dvasinio gyvenimo gelmes, numirti nuodėmei ir atnaujinti save gyvenimui Dievo pilnatvės malonėje.

kitoLink.lt – katalikiška pažinčių svetainė

Kovo 19-ąją – Šv. Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio iškilmės dieną – Lietuvoje veiklą pradeda katalikiška pažinčių svetainė internete kitoLink.lt! Ar tikrai tokios svetainės reikia katalikams? Kodėl jiems neužtenka jau egzistuojančių „pasaulietinių“? Kita vertus, ar padoru katalikui ieškotis poros internetu? Nors iš tiesų bažnyčiose matome daug vienužių, tačiau gal jie turėtų labiau melstis ir Dievu pasitikėti, kad susirastų savo antrąją pusę, o ne internete naršyti?.. Tačiau prieš dešimtmetį vienoje katalikų vyskupijoje Austrijoje buvo pradėta įgyvendinti mintis – sukurti bendravimo erdvę internete, kur galėtų susipažinti vieniši katalikai. Taip gimė katalikiška pažinčių svetainė KathTreff.org, veikianti vokiškai kalbančiame regione (apima Austriją, Vokietiją, Šveicariją) ir dabar turinti daugiau kaip 8 tūkst. registruotų narių. Prieš porą metų ši iniciatyva ėmė sėkmingai plisti kitose Europos. Ir štai šiais metais – mūsų Tėvynėje, kovo 19 d. 19 val. – startuoja kitoLink.lt!

Penkto gavėnios sekmadienio Evangelija primena, kad žmogaus gyvenimo prasmė glūdi aukos ir kančios įprasminime. Žmonės ieško laimės formulių Rytuose ir Vakaruose, bet vienintelė laimė atrandama tik tada, kai ateina suvokimas gyventi dėl kitų. Jėzus atidavė savo gyvybę dėl pasaulio išganymo. Lygiai taip pat ir mes esame kviečiami dalyvauti ir tęsti Jėzaus išganymo darbą aukojant savo jėgas ir žinias bei žingsnis po žingsnio kantriai keičiant žemės veidą. Šis, penktasis, gavėnios sekmadienis primena, kad žvakei geriau degti negu smilkti.

Trečiojo gavėnios sekmadienio Evangelija mums primena šventyklos orumo klausimą. Kai Jėzus, pagautas švento pykčio, varto pinigų keitėjų, karvelių pardavėjų stalus; susisukęs iš virvučių rimbą, veja iš šventyklos avis ir jaučius – visa tai nedviprasmiškai primena, kaip reikia saugoti mūsų šventoves nuo bet kokio prekybos jauko. Šventovė yra ne tik pastatas. Kas svarbiausia, Šventovė yra ir kiekvieno mūsų gyvenimas bei darbai.

Antrasis gavėnios sekmadienis mums primena nuošaliai ant aukšto kalno artimiausių mokinių akivaizdoje šlovingą Kristaus Atsimainymą ir iš debesies nuskambėjusius žodžius: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7).

Visos sinoptinės evangelijos (gr. synopsis – aprėpimas vienu žvilgsniu) – trys evangelijos – Mt, Mk ir Lk – nuo XVIII a. pab. vadinamos sinoptinėmis, nes jas galima spausdinti viena šalia kitos skiltimis, siekiant vienu „apžvelgimu“ nustatyti sutapimus, panašybes ir skirtumus – sutinka, kad Jėzus dykumoje patyrė gundymą. Dykuma išrinktajai tautai buvo gerai suprantama ir aiškiai suvokiama vieta. Mozės laikais tauta keturiasdešimt metų praleido dykumoje, kad išbandymų ir gundymų akivaizdoje sutvirtėtų ir susivienytų.

Jėzaus patirti ir išgyventi gundymai yra proga ir kiekvienam iš mūsų gundymo valandoje teisingai suprasti ir prisiimti gyvenimo skirtus iššūkius Dievo beribės meilės šviesoje.

Paskutinis šių metų sekmadienis prieš gavėnios pradžią pasakoja neįtikėtinus Jėzaus dieviškumo apsireiškimus. Raupsų liga nuo amžių laikyta visose tautose žmonijos rykšte. Jėzus vieninteliu prisilietimu kenčiantį ir maldaujantį Jo pagalbos žmogų padaro sveiką ir švarų. Šiandienos žmogus, susipainiojęs kasdienės depresijos ir susidvejinusių asmenybių veidrodžių laukuose, taip dažnai ieško išeičių painiose psichoanalizės technikose ir pratybose. O kad taip atsigręžęs į Jėzų ištartų raupsuotojo maldos žodžius: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mk 1, 40). Taip, labai reikia, kad Dievas norėtų kažką veikti manyje. Tačiau Dievo veikimui mumyse yra vienintelė sąlyga – mūsų noras artintis prie Dievo malonės ir gyventi joje.

Brangieji Broliai Vyskupai,

Priimu jus su džiaugsmu, jūsų vizito Ad limina Apostolorum proga; sveikinu jus kiekvieną ir vietines Bažnyčias, kurias Viešpats patikėjo jūsų tėviškam vadovavimui.

Atvykote į Romą su savo jaunatve, bet ir su savo herojiškumu. Iš tiesų, tarp jūsų yra keletas jaunų brolių, bet visų pirma Vyskupai, išgyvenę liūdną persekiojimų laikotarpį. Ačiū jums už Jėzaus Kristaus liudijimą ir už tarnystę šventajai Dievo tautai!

Mieli Broliai Seserys Telšių vyskupijos teritorijoje gyvenantys Dievo ir Popiežiaus mylimi žmonės: žemaičiai ir iš kitų regionų atsikėlę Lietuvos žmonės.

Jau nuo sekmadienio mes Lietuvos vyskupai esame parvykę iš taip vadinamo amžinojo miesto Romos, kur nuo pirmojo amžiaus vidurio buvo krikščionių Bažnyčios centras. Tuomet čia apsistojo Apaštalas Petras, Kristaus paskirtas apaštalų būrio vyriausiuoju vadovu. Čia jis skelbė evangeliją tuometiniam pasauliui, žymiausios ir didžiausios imperijos Sostinės gyventojams. Čia jis buvo suimtas ir ant Vatikano kalvos nužudytas jo paties prašymu prikalant prie kryžiaus žemyn galva. Cia Romoje skelbė Evangeliją didysis tautų Apaštalas Sv. Paulius ir daugybė pirmų amžių krikščionių kankinių... Čia pirmųjų kankinių išlietu krauju permirkusi žemė.

Penktojo eilinio metų sekmadienio Evangelijos skaitinys – lyg tyras upelio vanduo atgaivina klausytoją dulkėtoje gyvenimo kelionės atkarpoje. Kai liaudies kūryba pilna šmaikščių pastebėjimų apie uošvienes, Jėzus priešingai, vos išgirdęs apie apaštalo Petro uošvienės ligą, čia pat karščiuojančią ir ligos patale gulinčią moterį pagydo ir pastato ant kojų.

O kur dar gausūs pagydymai Kafarnaume, kelionės po Galilėją?! Štai Kafarnaume, kaip taikliai pastebėta, visas miestas buvo susirinkęs prie Jo durų. O juk ir tais laikais jau būta gydytojų, vaistinių ir panašių gydymo veiklų. Bandykime įsivaizduoti, koks jausmas užplūstų kiekvieną iš mūsų, jei po sunkios dienos darbų, vėlai vakare, prie jūsų durų dar tebestovėtų visas miestas šaukdamasis pagalbos ir patarimų. Kada ilsėtis?! Na taip, juk Jis – Jėzus!

Istoriniuose šaltiniuose minima, jog pirmą kartą žmonės gardžiuotis duona galėjo jau prieš 15 tūkstančių metų. Lietuvoje tai įvyko kiek vėliau, tačiau vos atsiradusi duona lietuvių kultūroje buvo sudievinta ir tapo kultu. Duona būdavo kepama ugniakuro pelenuose, žarijose, ant plokščių akmenų ir duobėse. Mokėti kepti duoną – buvo moters brandumo požymis.

Lietuvos kaime ruginė duona iki pat XX a. vidurio buvo pagrindinis valgis. Tuomet per dieną suaugęs žmogus suvalgydavo apie 1 – 1,5 kg. duonos.

Paskutinio sausio mėnesio sekmadienio Evangelija mums primena Jėzų ne kaip prakilnybę, dvasišką tėvelį ar kunigą. Neužmirština, kad mokiniai ir minios žmonių, kurie sekdavo paskui Jėzų, į Jį pirmiausia kreipdavosi kaip į Mokytoją, žydų kalboje – Rabi. Tai priminimas kiekvienam iš mūsų, kad mažai kas šiandien klauso vien tik žodžių. Kur kas patraukliau, pagaviau ir įtikinamiau, kai žodis ir gyvenimo pavyzdys eina kartu. O juk tikro Mokytojo asmenyje visada turi būti dermė tarp žodžių ir veiksmų. Tad nepamirškime, kad Jėzus to meto žmonių akyse pirmiausia buvo Mokytojas.

Sausio mėnesio abiejų paskutinių sekmadienių Evangelijos skaitiniuose pasakojama apie mokinių pašaukimo istorijas. Jei praėjusiame sekmadienyje išgirdome, kaip mokiniai patys ieško Jėzaus klausdami: „Mokytojau, kur gyveni?“ (Jn 1, 38), tai šio, paskutinio, sekmadienio Evangelijoje matome jau Jėzų, akylai ieškantį mokinių.

Jėzaus pirmoji žinia mokiniams ir kiekvienam geros valios klausytojui: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ Atsivertimo aktas iš kasdienybės gyvenimo dulkių būtinas kiekvienam krikščioniui kiekvieną gyvenimo dieną, o atsivertimas be atgailos, tai kaip automobilis be raktų arba be variklio.

2015 m. sausio 10 d., eidamas 91-uosius metus, į amžinuosius Tėvo namus iškeliavo Telšių vyskupijos kunigas, Ventos parapijos rezidentas Ignacas Žeberskis. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais kunigas Ignacas gyveno Akmenėje, čia jis užbaigė savo žemiškąją kelionę.

Gyvename praėjusiais Sausio 13 d., Lietuvos laisvės gynėjų dienos, įspūdžiais. Sausis paženklintas terorizmo krauju Prancūzijoje, vos ne kas savaitę gauname bauginančias žinias apie krikščionių persekiojimą Sirijoje, islamo fanatikų siautėjimus ir griovimus krašte, kuris buvo, yra ir, tikime, išliks krikščionybės lopšys su jame esančia gyva krikščionių mažuma, kalbančia jau naująja aramėjų, tačiau vis tiek Jėzaus gimtąja kalba.