Įsivaizduokime, kad Lietuvoje nebeliko pilietiškų, aktyvių jaunų žmonių. Neatsiranda naujų Lietuvai gyvybiškai svarbių iniciatyvų ir jaunimo nevyriausybinių organizacijų inicijuotų pokyčių. Visas valstybines šventes minime vien oficialiuose minėjimuose su nudailintomis politikų kalbomis ir piešinių konkurso apdovanojimų ceremonija. Žmonės nustoja veikti savanorystės pagrindu, nes nebemato prasmės. Arba kitaip tariant visą savo veiklą apribojame darbu, mokymusi formaliajame švietime ir buvimu namie. Jokios visuomeninės veiklos, jokio noro kažką duoti savo valstybei.
Jei visa tai virstų realybe, ko gero, galėtume teigti, kad jaunų žmonių tarpe pagaliau įvyko tai, kas priverstų politikus įsiklausyti, bendradarbiauti ir tartis, nes panašu, kad NVO sektorius reikalingas tampa tik tada, kai peržengiame visiško kraštutinumo ribą ir atidėlioti skubių sprendimų bei darbų tampa nebeįmanoma arba tiesiog pernelyg nepatogu. Peržvelgus naujosios Vyriausybės programą peršasi išvada, kad jaunimo organizacijoms svarbūs sprendimai ir vėl bus priimti „kažkada“. Tik įdomu, ar rekordinis jaunų žmonių skaičius balsavęs rudenį rinkimuose tikėjosi būtent to „kažkada“, o ne „dabar“. Ar vėl reikia kažkokio sukrėtimo, kad visi suprastų, jog organizacijos kuria pridėtinę vertę ne tik sau, bet ir visai valstybei?
Teisintis stereotipine fraze, kad jauni žmonės patys nieko nenori ir neateina su konkrečiais pasiūlymais, Vyriausybė šiemet nebegali – dar 2016 m. rugsėjį Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) atstovai atėjo pas didžiąsias partijas su daugiau negu 40 pasiūlymų skirtingose jaunimo politikos srityse. Kitaip tariant, atsakymas į tai, ko reikia jaunam žmogui, buvo pateiktas ant lėkštutės, punktus beliko įtraukti į programą ir pagaliau ryžtis tai įgyvendinti. Profesionalumo stoka kaltinti jaunus žmones taip pat būtų neprotinga – visi pasiūlymai buvo paremti konkrečiais duomenimis ir argumentais, taigi namų darbus jauni žmonės atliko. Bet kaip ten pas mus su tuo politiniu ryžtu? Suprantu, kad priimti sprendimus ir siekti dalykų, kurie nebus garsiai eskaluojami viešojoje erdvėje, politikui nėra paranku, bet sprendimų reikia čia ir dabar, o ne „kažkada“.
Kuo šis jaunimo noras pagelbėti politikams virto, praėjus beveik šimtui Seimo darbo dienų? Bent jau kol kas atrodo, kad abstrakčiais pažadais ir nežinioje paliktais kyboti svarbiausiais jaunimo politikoje klausimais. Nors programoje nemenkas dėmesys skiriamas jaunimo sveikatai bei socialiniam verslumui, tačiau dar 4 svarbios temos ir vėl apipinamos gražiais žodžiais, o ne konkrečiais veiksmais.
Programoje sunku suprasti, kokį savanoriškos veiklos vaidmenį jaunimo srityje įsivaizduoja politikai, nediskutuojama apie galimybę priimti teisės aktus, kurie leistų aktyvią ir įrodomą savanorišką veiklą pripažinti, bent dalinai užskaityti kaip darbinę patirtį ar kurti kitas paskatas savanoriaujantiems jauniems žmonėms, nors apie šią galimybę kalbama jau kelerius metus.
Kalbant apie neformaliojo ugdymo metu įgytas kompetencijas, vis dar yra painiojamos neformalaus švietimo ir ugdymo sąvokos, pamiršta galimybė įgūdžius, įgytus veikiant jaunimo ar kitose organizacijose pripažinti darbo rinkoje ar stojant į aukštąsias mokyklas. Nors mėginimų buvo dar senojoje Vyriausybėje, tačiau šiuo metu tai liko priemone niekur nedirbantiems, nesimokantiems jauniems žmonėms, o aktyvūs jaunuoliai vėl liko tuščiomis. Tikriausiai nei vienas jaunas žmogus paklaustas neteigs, kad anksčiau minėtai grupei jaunų žmonių nereikia pagalbos, bet kiek ilgai jaunuolis gali aktyviai veikti vardan pilietinės visuomenės, kai negauna jokio apčiuopiamo pastiprinimo. Ir čia kalbu ne apie pinigus, o apie dėmesį ir konkrečius sprendimus.
Problemine tema išlieka ir pilietiškumas – programoje politikai nežada parengti aiškios strategijos, kaip jis bus ugdomas jaunų žmonių tarpe ar kaip apie procesus šioje srityje informuoti visuomenę, užtikrinti informacinį saugumą. Siekiame didinti pilietinę Lietuvos visuomenės galią, tačiau vėl nededame į tai jokių pastangų. Piešinių konkursai, minėjimai su graudžiomis kalbomis ar „iškaltais“ eilėraščiais negali sukurti pilietinės visuomenės ir galime tik stebėtis, kad iki šiol dar neatgrasė jaunų žmonių nuo apskritai bet kokio valstybinių švenčių minėjimo ir kad jauni žmonės patys ieško vis daugiau skirtingų pilietiškumo išraiškos formų.
Pagrindinė blogybė, iš kurios kyla ir visi kiti programoje egzistuojantys nesusipratimai – per menkas bendradarbiavimas su NVO sektoriumi, įtraukiant jį į reikšmingus visuomenei procesus. „Džiaugiamės šia gražia iniciatyva ir didžiuojamės jaunais žmonėmis, kurie kuria mūsų šalies ateitį…“ – tai galėtų būti ištrauka iš bet kurios politikų kalbos. Bet padėkos kalbos taip ir lieka kalbomis, o ne apčiuopiamą naudą suteikiančiu pastiprinimu. Jaunas žmogus maitinamas retorika apie tai, kokią didelę naudą kuria organizacijos, tačiau realybėje, priiminėjant svarbius sprendimus, organizacijų atstovams valdininkų kabinetų durys dažnai užtrenkiamos priešais nosį. Paskutinis pavyzdys visai čia pat – Vyriausybės svarstymas absolventus įpareigoti atidirbti regionuose po valstybės finansuotų studijų. Diskusijos ir svarstymai apie jauno žmogaus ateitį ir vėl vyko be paties jauno žmogaus nuomonės, nors su priimtais sprendimais teks gyventi Lietuvos jaunimui.
Laiko paversti gražias kalbas konkrečiais veiksmais dar yra – būtent dabar yra rengiamas Vyriausybės programos priemonių planas, kuriame dar gali atsispindėti poreikis bendradarbiauti ir būtų galima atsižvelgti į jaunų žmonių teiktus pasiūlymus. Šiandien Vyriausybei dar kartą išsiuntėme pakartotinius organizacijų pasiūlymus. Tikiuosi, kad ryžto mūsų politikai turi. Pokytį visada galime sukurti, jeigu nustosime į įvairias nevyriausybines organizacijas žiūrėti iš kontrolės pusės, pradėsime dirbti kartu ir bendrauti.
Mantas Zakarka, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba
