Laisvalaikį žmonės praleidžia įvairiai. Vieni kažką kolekcionuoja, kiti – meistrauja ar panašiai. Renaviškio Alfonso Igario laisvalaikis jau keliasdešimt metų prabėga laikant rankose fotoaparatą. Apie šį pomėgį vyras maloniai sutiko papasakoti „Būdui žemaičių“. 
Nežinojo, kaip vadinti tėtį
A. Igaris gimė 1940 m. rugpjūčio 26-ąją Viekšnių seniūnijoje, Pakalupio kaime. Kai mažajam Alfonsui tebuvo vos dveji metukai, mirė mama, o tėtis jau turėjo kitą šeimą ir gyveno Telšių rajone, Dūseikių kaime. Po mamos netekties berniuką priglaudė dėdės Petro Tenio šeima. Alfonso teigimu, jau nuo penkerių metų jis pradėjęs ganyti: pirmiausia žąsis, o kiek vėliau ir karves. Kai Alfonsui buvo septyneri ar aštuoneri metai, atsitiko dar viena nelaimė: neišlaikęs didelių permainų (tuo metu kūrėsi kolūkiai, o iš ūkininkų buvo atimama žemė) nusižudė dėdė. A. Igaris prisiminė nelinksmus vaikystės dienų įvykius: „Diena buvo įprasta, kaip ir visos darbo dienos pas ūkininkus. Tik atėjus pietų metui, pietauti kažkodėl niekas nekvietė. Nusprendžiau pats pareiti į namus ir pasižiūrėti, kas gi dedasi, bet durys buvo užkabintos iš vidaus, tačiau pro langą buvo matyti, kad ten yra žmogus.“ Berniukas net nesupratęs, kas iš tikrųjų įvyko, nubėgo laukuose dirbantiems žmonėms pasakyti, kad namuose kažkas atsitiko. Išlaužus duris, buvo rastas moteriškais drabužiais apsirengusio ir ant durų staktos pasikorusio dėdės Petro kūnas.
Po šios nelaimės Alfonsas persikėlė gyventi pas Petro brolį Antaną, tačiau po kelerių metų berniuko laukė dar viena staigmena: lyg iš niekur nieko atsirado Alfonso tėtis su pamote. Tai buvo taip netikėta, kad dabar vyras teigia tada net nežinojęs, kaip iš tikrųjų kreiptis į tėvą ir kaip jį vadinti.
Per visą gyvenimą – vienintelis darbas
A. Igario teigimu, nuo dešimties metų iki pat armijos visos jo vasaros prabėgo netoli Telšių buvusiame Dūseikių durpyne (dabar kažkada 300 ha užėmusio durpyno nė žymės nebėra). Darbas, pasak vyro, nebuvo sunkus: nuo septintos ryto maždaug iki dvyliktos, o po gero pokaičio – iki aštuntos ar devintos vakaro.
Po armijos Alfonsas įsidarbino Kartenos durpyne meistru. Dirbdamas baigė vidurinę mokyklą ir dar Rietavo žemės ūkio technikumą. Kiek vėliau pradėjo dirbti prie Šventosios esančiame durpyne ir pamažu kilo karjeros laiptais užimdamas vis aukštesnes pareigas: vyr. meistro, viršininko. 1991 m. įsidarbino Renavo durpyne direktoriaus pavaduotoju ir čia dirbo iki pat pat išėjimo į pensiją. „Jokio kito darbo, be durpynų, per savo gyvenimą nesu dirbęs“, – šypteli vyras.
Meilė fotografijai
Kai kalba pakrypsta apie fotografavimą, Alfonsas akimirksniu pralinksmėja. „Fotografuoti pradėjau jau gana seniai – dar tebesimokydamas vidurinėje. Nusipirkau vieną iš pirmųjų tarybinių fotoaparatų, kurie vadinosi „Liubitiel“, kiek vėliau nusipirkau ir vieną iš geriausių – „Smeną“, bet jį man pavogė, tačiau susitaupiau pinigų ir vėl nusipirkau kitą „Smeną“, – pirmuosius fotografavimo įspūdžius pasakojo A. Igaris.
Alfonsas rodo šiemet išleistą jo knygą „Brangi Žemaitija“, į kurią sudėtos kelerių metų geriausios nuotraukos. Tokią knygą išleisti patarė žinoma mažeikiškė fotografė Alma Kerpauskienė. Leidinys žavi ne tik įprastai gražiais gamtos vaizdais, bet ir kupinas netikėtumų: tikru meno kūriniu čia virsta netgi širšių lizdas ar kirmėliukų išgraužtas ąžuolo lapas. „Fotografavimas nėra toks paprastas dalykas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kad išeitų gera meniška nuotrauka, reikia tiesiog išlaukti tam tikrą laiką ir nutaikyti momentą, kada jau gali nufotografuoti. Jei bitutė ar drugelis ant žiedo nutūps „ne tuo kampu“, vaizdo nebus“, – įsitikinęs fotografas.
A. Igaris fotografuoja ne tik Renavo apylinkėse, bet nuvyksta į Karteną ir kitas vietoves, taip pat dalyvauja įvairiose parodose, yra aktyvus Renavo bendruomenės organizuojamų renginių lankytojas, žinoma, su fotoaparatu rankose.
Norėjo pamatyti kalnus
Kita šio renaviškio aistra ir aktyvus laisvalaikio praleidimo būdas – kelionės. „Dar tarybiniais laikais aplankytos visos buvusios tarybinės respublikos, jau atkurtos Nepriklausomybės laikais pabuvota Skandinavijos šalyse, taip pat Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekoslovakijoje, Austrijoje. „Bet visą laiką norėjau pamatyti kalnus, ir, kai prieš 25-erius metus laikraštyje pamačiau skelbimą apie organizuojamą kelionę į Kirgizijos Alatau kalnus, net nesusimąstydamas 50-mečio proga pasidovanojau šią dešimties dienų kelionę“, – pasakojo Alfonsas. Jo teigimu, į 4 200 metrų aukščio kalnus pirmąsias penkias dienas ekskursantai kopė, o kitas penkias – leidosi nuo jų. Ypač sunki buvo pirmoji diena. Vėliau jau buvo paprasčiau. Atrodytų, kad nusileisti nuo kalnų kur kas lengviau, negu į juos užkopti, bet tai klaidinga nuomonė. Pasak keliautojo, leidžiantis negalima per daug skubėti: gali netyčia užkliudyti akmenis ir net pasiklysti. „Tos kelionės tikslas buvo gydomieji vandenys, o jie iš po žemės trykšta pačios įvairiausios temperatūros: nuo 40 iki 70 laipsnių. Labai malonu pagulėti maždaug 40 laipsnių temperatūros vandenyse“, – nepamirštamos kelionės įspūdžiais dalijosi aistringas keliautojas.
Apie keliones kaip ir apie fotogravimą Alfonsas gali pasakoti ilgai ir įdomiai. Dar norėtų aplankyti ne vieną šalį, ypač Ispaniją ir Graikiją, bet tam reikia nemažai lėšų.
Daug nekalba
Paprašytas papasakoti apie savo šeimą, vyras šiek tiek papasakoja tik apie vyresnįjį sūnų Gintautą, kuris su šeima gyvena Kartenoje ir turi savo verslą. Tėčio teigimu, sūnui sekasi neblogai: jis vadovauja fabrikėliui, kuriame dirba apie 20 žmonių. Įmonė gamina žvakes, turinčias paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.
Gintauto laisvalaikis prabėga prie motociklų. Vyras prieš porą metų netgi dalyvavo Dakaro ralyje. „Dėl šio sūnaus pomėgio daugiausia turbūt „kaltas“ esu aš. Dar kai buvo nedidukas, išmokiau vairuoti motociklą, o vaikinas tuo susidomėjo ir kiek vėliau jau pats nusipirko motociklą“,– pasakojo tėtis.
Valerija KVEDARAITĖ
