Kad ir kur tu bebūtum, kad ir kas benutiktų, bent jau per Kalėdas grįžk namo. Šią frazę nuo vaikystės teko girdėti daugeliui iš mūsų. Ją sakė mamos ir tėčiai, močiutės ir seneliai, dėdės ir tetos bei visi tie, kurie buvo šalia. Ir iš tikrųjų – Kalėdos suvirpina širdį, tada norisi būti savam tarp savų, ragauti tokius gomuriui įprastus lietuviškus kalėdinius patiekalus, užuosti mandarinais ir cinamonu kvepiantį namų jaukumą. Dovanoti mielas dovanas ir dalytis gražiausiomis praėjusių metų akimirkomis. Apie grįžimą Kalėdoms namo ir netikėtas akimirkas, patirtas įvairiuose pasaulio kampeliuose, ir ši istorija.
Mane sukūrė iš nieko, tiksliau – aš atsiradau vienos merginos galvoje ir kamavau ją tol, kol ši ryžosi mane sukurti popieriuje. Supratau, kad būti įkalintai popieriaus lape man visai neįdomu, aš noriu keliauti, noriu pamatyti daugiau nei sugeba parodyti televizoriaus, kompiuterio ekranas ar namų langas, nukreiptas į gatvę. Tada aš gimiau iš tikrųjų. Na, niekas manęs nepagimdė ir stebuklų jokių neįvyko, juk technologijų amžiuje juokinga būtų viduramžiškai postringauti apie mistiką. Viskas įvyko daug paprasčiau: toji mergina, kuri mane nupiešė popieriaus lape, ėmė ir iš odos pasiuvo mane. Ji kruopščiai ant odos braižė mano materialaus kūno dalis, tada kirpo, daigstė, siuvo, praleido su manimi ne vieną valandą, tobulino mane, kol aš tapau savimi – „kARTu“ rankine. Kodėl „kARTu“? Nes planuoju su šeimininke būti neišskiriama visada kartu ir ne kitaip.
Kai merginos dėl rankinės apšerkšnija iš nuostabos
Kai atsiradau, labai daug laiko praleidau su savo kūrėja, ji manimi didžiavosi, aš buvau pirmasis toks jos kūrinys. Nesikuklinsiu, kūrėjos draugės, kai pirmą kartą mane išvydo, mažumėlę apšerkšnijo iš nuostabos. Jos manimi grožėjosi, mane čiupinėjo, matavosi, gyrė mano neprilygstamą odą ir šiuolaikišką nepretenzingą dizainą. Įmonių vadovės ir specialistės, studentės, kūrybininkės, mamos, auginančios vaikus, ir net solidaus amžiaus damutės buvo pasiruošusios mane, tiesiog, išplėšti iš kūrėjos rankų, kad tik turėtų. Mano kūrėja – nežemiška būtybė, ji visoms toms moterims pasakė, kad jos galės mane turėti, kad aš prisitaikysiu prie jų gyvenimo būdo, būsiu su jomis ir darbe, ir vakarėliuose, ir svarbiuose susitikimuose, ir net kelionėse. O svarbiausia – aš būsiu patogi ir prieinama kiekvienai, tiesiog, neatsiejama moters dalis. Gerai, užteks apie mane, nors iš kuklumo aš nemirštu, tačiau papasakoti norėjau ne tik kaip atsiradau, bet kaip apkeliavusi visą pasaulį Kalėdoms grįžtu namo.
Rankinės „kARTu“ kelionių metai
Kur aš šiemet tik nebuvau. Net metus pavadinau: rankinės „kARTu“ kelionių metais. Buvau užsikorusi į vieną aukštesnių Alpių kalnų, esančių Italijoje. Slidinėti kažkaip pabūgau, dar nė karto nebandžiusi esu, tačiau, kaip dera šiuolaikinei rankinei, „selfiuką“ pasakiškų kalnų fone pasidariau (aut. pastab. valiūkiškai krizena). Ak, net šiurpuliukai perbėga per odą, kai prisimenu savo viešnagę mados sostinėje – Paryžiuje. Mano naujoji šeimininkė, stilinga tamsiaplaukė raudonlūpė „diva“, pageidavo, kad lydėčiau ją visur. Šmirinėjome menininkų pamėgtomis Monmartro gatvelėmis, vaikščiojome po Eliziejaus parduotuvių laukus, net į Eifelio bokštą pasigrožėti vaizdais užkilome. Kol mes grožėjomės Prancūzijos sostine, prancūzės grožėjosi manimi ir neprilygstama mano violetine spalva, kuri visai netyčia yra madingiausia šį sezoną ir bus populiari ir kitąmet.
Maža, beveik nepastebima, bet labai reikalinga
Šią vasarą keliavau ir atostogavau kaip niekada. Deginausi Graikijos paplūdimiuose, žinoma, skyriau laiko apžiūrėti kultūros lopšio istorinėms vertybėms. Tenerifėje mėgavausi nerūpestingu gyvenimu ir buvau ypač prisiderinusi prie savo stilingosios klasikinį atostogų stilių mėgstančios šeimininkės. Buvau maža, beveik nepastebima, bet labai reikalinga.
Orams rudenėjant, nutariau prasiblaškyti minimalizmu garsėjančiose Skandinavijos šalyse. Mane sužavėjo danai ir švedai, jie tokie išlaikyti, nepretenzingi, mėgstantys aiškias linijas, natūralias medžiagas, minimalistinį dizainą, visai kaip aš. Trumpai tariant, mano šeimininkė su manimi šiose šalyse jautėsi sava. Kai lankiausi kaladėlių žemėje – Legolende, danai vis klausinėjo, kas mane sukūrė, kur aš pagaminta? Jie negalėjo patikėti, kad mano kūrėja iš Lietuvos. Na, o Švedijoje mane ir mano šeimininkę prie fontano įamžino vietos fotografas. Tą nuotrauką vis dar nešiojuosi su savimi, nes joje aš ir mano šeimininkė atrodome tarytum pozuotume rankinių gyvenimo būdo žurnalo fotosesijai.
Traukinys, pažymėtas užrašu: „Namai“
Visas šių metų keliones net sunku išvardyti. Kupini įspūdžių, nepakartojamų emocijų, stiliaus ir gausybės nuotykių buvo šie rankinės „kARTu“ kelionių metai. Paskutinėms šių metų dienoms sparčiai tiksint, stoviu dabar su savo šeimininke kiek žvarbokoje Italijos geležinkelio stotyje ir tuojau lipsiu į traukinį, pažymėtą užrašu: „Namai“. Kad ir kur bebūtum, taip gera Kalėdoms grįžti namo.
