Ugnis tam tikrais atvejais gali būti naudojama kaip gamtotvarkos priemonė, padedanti miško ekosistemoje išnaikinti invazinius augalus, kenkėjus ir išsaugoti retas, nykstančias rūšis, teigia mokslininkai.
Moksliškai pagrįsta nedidelio masto, mažo intensyvumo gaisro imitacija, kurią atlieka aplinkosaugininkai, vadinama kontroliuojamu deginimu. Šis metodas taikomas tik specifinėse miško buveinėse, kurioms ugnies pažaida reikalinga buveinės formavimuisi, o buvusi gaisravietė sukuria sąlygas augti kai kuriems augalams ir įsikurti gyvūnams.
„Lietuvoje ugnis miške yra tabu, todėl dirbtinai sukeltą gaisrą daugelis vertina kaip akibrokštą. Žmonėms sunku suprasti, kad išdeginama tik miško paklotės dalis. Tai daro specialiai apmokyti darbuotojai, aprūpinti reikiama technika, taip užtikrinama, kad gretimi medynai bus saugūs. Paklotė deginama kai yra šiek tiek drėgna, todėl ugnis nėra intensyvi ir medžiai lieka sveiki, o nudeginama tik tai, kas trukdo tam tikroms rūšims įsikurti“, – aiškina Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos profesorius Gediminas Brazaitis.
Pavyzdžiui, šilagėlėms, kurios žydi pavasarį Dzūkijos šiluose, reikalinga menka paklotė ir šviesus retas medynas. Ten, kur tankiai suželia viržiai, krūmokšniai, samanos, jos išnyksta, nes nesugeba konkuruoti su vešlia augalija. Žalvarniai mėgsta pusiau atvirą kraštovaizdį ir dažnai įsikuria ten, kur buvo gaisravietės, panašiai kaip ir tripirščiai geniai, ugnies pažeistuose plotuose randantys jiems reikalingų vabzdžių gausą. Arba kurtinių jaunikliai, jie daugiausiai žūsta pavasarį miške, kur nuo lietaus susidaro šlapia aukšta ir tanki žolinių augalų danga.
Kontroliuojamas deginimas svarbus ir pačiam miškui, jo struktūrai, atkreipia dėmesį G. Brazaitis. Ten, kur gaisrų nėra, po 100 metų pušynų gali gerokai sumažėti, vietoje jų pradės augti eglės. Pavyzdžiui, kerpiniai pušynai, kurių turime Pietų Lietuvoje, tapo jautriomis ir nestabiliomis buveinėmis, jose gyvena daug nykstančių, saugomų rūšių, įrašytų į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus, Lietuvos raudonąją knygą. Evoliucijos eigoje dalis rūšių prisitaikė prie ugnies, nes žaibų ar žmogaus sukelti gaisrai buvo reguliarus reiškinys. Dabar jie tapo reti.
Mokslininko teigimu, norint geriau suprasti ugnies grąžinimo į miško ekosistemą svarbą reikėtų žinoti, kad miško buveinę sudaro rūšys, struktūros ir procesai. Apie rūšis žinome daug, kad jas reikia saugoti, apie struktūrą taip pat pradedame kalbėti – kas yra negyva mediena, biologiškai seni medžiai, tačiau apie procesus, kurie formuoja struktūras, reikalingas rūšims, vis dar nekalbame, nors jie labai svarbūs miško ekosistemai. Ugnis yra veiksnys, kuris tūkstančius metų formavo mūsų miškus ir aukštapelkes, o juose gyvenančios rūšys yra prie to prisitaikiusios, daugeliui rūšių ugnis reikalinga išlikimui.
Teritorijų „švelnus“ nudeginimas yra kaip kraštovaizdžio „perkrovimas“, sugrąžinimas į buvusią stadiją, lygina Vytauto Didžiojo universiteto Miško biologijos ir miškininkystės instituto gamtosaugos ekspertė Silvija Šaudytė-Manton. Pasak jos,praėjus keliems mėnesiams po gaisrų ir gausiai palijus, atželia augalija, ypač augalai, prisitaikę išgyventi gaisrus ir kuriems suželti reikalinga ugnis. Po gaisrų aptinkama ir retųjų rūšių, kurioms atsiranda galimybė ir erdvė sudygti, augalai pasinaudoja pelenais kaip trąša staigiai atsikurti. Atlikti tyrimai rodo, kad kontroliuojami deginimai daro teigiamą įtaką valgomų grybų ir uogų derliui.
Ugnies nudeginta paklotė padeda sudygti tokioms retoms saugomoms rūšims kaip vėjalandė šilagėlė, kalninė arnika, smiltyninis gvazdikas. Atviras ugnies suformuotas aikšteles mėgsta tetervinai, lygutės, lėliai, kukučiai. Natūraliuose Vakarų taigos miškuose, senuose retuose medynuose, apsigyvena kurtiniai, tripirštis genys, lututė, žvirblinė pelėda. Be to, gaisravietės sukuria sąlygas augti įvairiems medingiems žoliniams augalams. Jų žiedus aplanko įvairių rūšių plėviasparniai ir kiti vabzdžiai.
„Taip pat gaisravietėse pastebimi saugomi Hipparchia genties drugiai – tokie kaip pietinis, juodasis ir pušyninis satyrai – bei Lietuvoje išnykusiu laikytas drugelis taškuotoji kerpytė. Esamose ir buvusiose gaisravietėse gali sėkmingai veistis termofiliniai (šilumamėgiai) ar pirofiliniai („ugnį mėgstantys“) vabzdžiai, pavyzdžiui, išdaginis, variapilvis, dėmėtasparnis ir kiti blizgiavabaliai bei ūsenis dailidė. Lietuvoje yra žinoma per 30 nuo ugnies poveikio priklausomų grybų rūšių“, – pažymi S. Šaudytė-Manton.
Kontroliuojami paklotės deginimai, kuriems būdinga neaukšta liepsna, žema degimo temperatūra ir kurie nepažeidžia medžių, kaip gamtotvarkos priemonė šiaurinio regiono kaimyninėse šalyse naudojami jau daugiau nei 30 metų. Lietuva kartu su Švedija, Suomija, Estija ir Latvija pagal dominuojančias gamtines buveines patenka į tą patį regioną, kuriame reikšmingą dalį sudaro Vakarų taigos miškai. Todėl jų tvarkymo patirties galime semtis iš aplinkinių kraštų. Lietuvoje kontroliuojamas deginimas kol kas netaikomas, planuojami tik moksliniai eksperimentai.
Pasaulio šalys, kurias siaubia didžiuliai miškų gaisrai, tokios kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Australija kontroliuojamą deginimą miškuose naudoja ir kaip efektyvią miško gaisrų prevencijos priemonę, nes jo metu sudega susikaupę didžiuliai kiekiai degių medžiagų – sausuolių, vėjo išverstų medžių, jų šakų, žievės ir pan. Būtent dėl tokių degiųjų nuokritų kai kur nors atsiranda ugnies židinys, įsiplieskusio gaisro dažnai būna neįmanoma sustabdyti. Šiltėjant klimatui ir dėl to daugėjant sausringų periodų tai tampa vis aktualiau ir Lietuvoje.
Aplinkos ministerijos nuotrauka
