Mažeikiuose jau 24 metus veikia Cerebrinio paralyžiaus asociacija, kuriai nuo 2004 m. vadovauja Zofija Valatkienė. Šioje organizacijoje kiekvienas yra svarbus, tad ir išvykos labai kruopščiai apgalvojamos, kad būtų prieinamos tiek sunkiau vaikštančiam, tiek sėdinčiam vežimėlyje. Išvyka pasirinkta spalio 6 d. neatsitiktinai – šią dieną minima Pasaulinė cerebrinio paralyžiaus diena.
Išskirtinės skulptūros
Linksmos ir draugiškos kompanijos pirmasis sustojimas „Auksinio elnio dvaras“, sodyba, beje, buvo išrinkta sumaniusi dailiausią vardą savo verslui. Auksinio elnio dvaras yra kaimo turizmo sodybos, įkurtos Telšių rajone, Rapalių kaime, pavadinimas – ne tikras dvaras. Sugūžėję į sodyboje įsikūrusį motociklų muziejų, kuriame eksponuojami prieškarinių, pokarinių ir vienetinių motociklų modeliai, pagaminti 1901-1945 metais, bandė skaičiuoti eksponuojamų motociklų skaičių. O jų nei daug nei mažai per 40 retų senovinių motociklų modelių, taip pat keletą unikalių šiuolaikinių modelių, kurie į muziejų atvežti iš įvairių pasaulio šalių: Amerikos, Anglijos, Vokietijos, Rusijos ir kt. šalių. Galintys užėjo ir į ragų muziejų. Nors sodyba pasitiko su lietučiu, bet nurimo, kai visi pasileido takeliais į parką. Didžiausią įspūdį paliko po visą teritoriją išbarstytos didelės skulptūros, kurių nemaža dalis yra didesnės už žmogų. Skulptūros – metalinės, daugelis jų, rodos, sulipdytos iš daugybės metalinių detalių. Nepaliko abejingų didelis auksu tviskantis briedis, dangų remiantis plačiais ragais. Ne vienas įsiamžino su „ragais“ – tai sumanaus šeimininko taiklios akies dėka. Akis traukė Pepė Ilgakojinė su savo drauge beždžionėle ant peties, kamuolį į krepšį įmesti pasiruošęs krepšininkas, raitelis šokantis per barjerą ir dar daug kitokių skulptūrų, esančių sodybos teritorijoje.
Žemaitijos istorijos pamokos
Atvykus į Žemaitijos sostinę, susirūpinimą kėlė tvarkomos miesto gatvės – ar bus įmanoma praeiti sunkiau vaikštantiems, pravažiuoti su neįgaliojo vežimėliais. Nuogąstauta be reikalo, gidė buvo parinkusi maršrutą, kad visiems būtų prieinama. Buvo įdomu sužinoti ar prisiminti Žemaitijos ir, žinoma, jos sostinės istoriją. Aplankę Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, grožėjosi Telšių miesto ir Masčio ežero vaizdais. Turgaus aikštėje susipažinę su Žemaitijos heraldika – herbu, vėliava, žydų kultūriniu, religiniu ir švietimo paveldu Telšiuose, nepailstantieji keliauninkai kilo į kalną. Ekskursiją tęsė palei „Didžiąją žemaičių sieną“, čia nuo 2010 m. pradėti įamžinti svarbiausi su Žemaitija susiję istoriniai įvykiai. Neišdildomą įspūdį paliko Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra, galintys nusileisti laiptais, atidavė pagarbą kriptoje palaidotiems trims jos buvusiems vyskupams. Nors pūtė gūsingas vėjas, bet visiems magėjo apžiūrėti įspūdingas metalines katedros duris, kurios puoštos krikščionybės raidą Žemaitijoje vaizduojančiomis vario plokštėmis.
Pažintis su žemaičių patiekalais
Kupini įspūdžių ir jau gurgiančiais pilvais būrys ekskursantų sugužėjo į kavinę „Senamiestis“, čia visų laukė stalas, nuklotas įvairiais žemaitiškais valgiais: kastinys, virtos bulvės su lupenomis, cibulynė, šiupinys ir dar daug skanumynų. Valgant šeimininkė porino apie žemaičių būdą, maisto ypatybes, įtraukė į bendrą dainą. Lyg čia maisto būtų negana dar degustavo ledus su sūriu Sūrio „Džiugas“ namai kavinukėje. Visi grįžo pasisėmę žinių apie Žemaitijos sostinę Telšius, sužinoję nemažai naujo apie Žemaitijos istoriją. Svarbiausia, visos kelionės metu tvyrojo graži bendrystė, pagalba ir pagarba vieni kitiems.
Autorės nuotr.
